[LT] AUKSAPLAUKĖ | 30×1800 cm, įvairūs audiniai, virvelės, pynimas kartu su bendruomene | 2021

[EN] RAPUNZEL | 30×1,800 cm, various fabrics, cords, weaving with community | 2021

[LT]

Instaliacija „Auksaplaukė“ sukurta kaip brolių Grimų pasakos „Auksaplaukė“ inscenizacija, tačiau apima ir daug daugiau kontekstų – kūrinys savyje talpina socialines, edukacines, vis labiau virtualėjančio pasaulio ir kitas temas bei problemas.
Šį kartą pagrindinį kūrinio scenarijų padiktavo pati lokacija ir architektūra – renesanso stiliaus „Panemunės“ pilies bokštas, iš kurio šių metų liepos 1 d. ir buvo nuleista kasa. Iki nuleidžiant, kasa visą savaitę buvo pinama kartu su vietos bendruomene ir pilies svečiais. Autorės darbai įprastai pasižymi dideliu masteliu, ryškiomis spalvomis, tikslingu neišbaigtumu, medžiagiškumu, neordinariais siužetais ir humoru – kūriniui sukurti prireikė net 170 m. bėginių metrų audinių. 
Šis kūrinys papildė Panemunės pilyje nuo 2020 m. gruodžio eksponuojamą Justinos Gražytės parodą „Evoliuciją“, kur autorė narplioja savo ir tekstilės evoliuciją.
Instaliacija „Auksaplaukė“ nėra išimtis. Čia persipina Justinai Gražytei būdingas šiuolaikinis žvilgsnis į tekstilę, kuriuo siekiama parodyti, kad tekstilė nūdieną egzistuoja įvairiais pavidalais ir išlaikydama savo medžiagiškumo virtualiasias galias, pačios tekstilės proceso, jos medžiagų ir šiuos dėmenis jungiančių jutimų prasme, ir kaip klasikinė medija, anot antrosios bangos feminizmo teorijų, sietina su moteriškąja kūrybos teritorija, moteriškosioms kūrybos praktikoms, kurias menininkė desakralizuoja pajungdama šmaikštų, kartais net itin kandų, tiesmuką pasakojimą. Todėl pasirinktas labai stereotipinis, auksaplaukės, bokšte augintos princesės, kurią išgelbėja dailus jaunuolis personažo įvaizdis suponuoja ir savotišką kritiką netolygios lyčių lygybės situacijos ir stereotipų formavimo atžvilgiu bei rodo autorės poziciją šiais klausimais.
Justinos Gražytės kūrybą ir tekstilę veikia naujosios technologijos, ir tekstilės vaizdiniai kinta reaguodami į šių laikų realijas. Viena kertinių šių dienų realijų yra skaitmeninė visų vaizdų būtis. Naujosios kartos menininkai augo ir formavosi veikiami ekranų, su nepriklausomybės atgavimu prisodrintais Holivudo filmų, vakarų animacinių serialų ir televizijos laidų vaizdiniais bei visiška vaizdinių ir bendravimo skaitmenizacija. Nenuostabu, kad šio kūrinio kontekstas labiau asocijuojasi ne su originaliu brolių Grimų pasakos turiniu, bet su 2010 m. pasirodžiusiu pilnametražiu „Walt Disney Animation Studios“ animaciniu filmu „Ilgo plauko istorija“.
Gražytė panaudodama įvariais klasikines tekstilės technikas, tarsi kuria socialinių tinklų pasakojimus (instagram arba facebook stories), šmaikščiai paversdama juos 90-tųjų turgaus drabužių kiosku, kur kasdienio naudojimo tekstilė veikia kaip populiariosios kultūros ekranas, nuolat plečianti ir stiprinanti komercinės kultūros vaizdinių galią. Mėgstamas technikas jungdama su kitomis medijomis menininkė pasiekia šmaikštų skulptūriškumą tuo pat metu išlaikantį darbų medžiagiškuosius jutimus ir jutiminę pasakojimo atmosferą. Visa tai veikia kaip šiuolaikinę bekūnę komunikaciją, humanizuojanti kūrybinė praktika. Tokiu būdu Gražytės kūryba mūsų vis labiau virtualėjantį bendravimą gražina į žmogaus kūno sferą.


Projektą remia: Lietuvos kultūros taryba ir audinių parduotuvė UAB „Aderis“.

[EN]

The installation titled “Rapunzel” is an adaptation of a fairy tale Rapunzel by the Brothers Grimm; however, it encompasses far more contexts. The artwork addresses social and educational topics, the increasing digitisation of our world as well as other topics and issues.
This time the main storyline was inspired by the location and the architecture of the site: the tower of the Renaissance Panemunė Castle from where Rapunzel’s hair was let down on 1 July of this year. Before letting it down, the local community together with the visitors of the castle spent an entire week weaving the braid. The author’s works usually feature large scale, vibrant colours, deliberate incompleteness, materiality, extraordinary story-lines, and humour. As many as 170 linear metres of fabrics were used to create the artwork.
This work is a new addition to Justina Gražytė’s exhibition titled “Evolution” which has been on display at the Panemunė Castle since December 2020 and which explores the evolution of the artist’s work as well as that of textile in general.
The installation “Rapunzel” is no exception. It incorporates a contemporary perspective on textile characteristic of Justina Gražytė’s work where the author attempts to demonstrate that today textile exists in different forms: both as a form of expression retaining virtual powers of its materiality in terms of the textile process itself, its fabrics and the senses which serve as an underlying force connecting these elements, and as a classic medium which, according to the theories of second-wave feminism, is to be linked to a female creative domain, female creative practices that the artist desacralize by incorporating witty and sometimes even very satiric and straightforward story-telling. For this reason, the artist chose a very stereotypic character of a girl with golden hair who was locked away in the tower and who was saved by a handsome young man which also, in a sense, conveys criticism of gender inequality and construction of stereotypes, and reflects the author’s stance with respect to these issues.
Justina Gražytė’s work and textiles are influenced by latest technology, and her textile images change in response to today’s trends. One of today’s main trends is the digital existence of all images that surround us. The new generation artists have spent their formative years exposed to screens and environment saturated with the images of Hollywood movies, Western animated series and TV programmes and total digitisation of images and communication that emerged in the post-independence period. Thus it is no wonder that the context of this work brings up more associations with the animated feature film “Tangled” released in 2010 by Walt Disney Animation Studios rather than the original content of the fairy tale by the Brothers Grimm.
Using different classical textile techniques, Gražytė, in a sense, creates social media stories (Instagram or Facebook stories) by humorously transforming them into a clothing kiosk of the 1990s marketplace where textiles for daily use act as a popular culture screen, all the while enhancing and increasing the power of the images of commercial culture. Combining her favourite techniques with other types of media, she creates a witty sculptural effect which at the same time retains material senses invoked by the works and sensory atmosphere of the story. The result is a creative practice that humanizes today’s bodiless communication. In this way, Gražytė’s work brings our more and more digital communication back to the domain of the human body.


The project sponsored by: Lithuanian Council for Culture and Aderis UAB fabric store.