[LT] BŪTASIS TĘSTINIS. DUOKLĖ HARDKORUI | Įvairūs audiniai, dovanoti, mišri technika, 150×180 | 2019

[EN] Past Continuous. A Tribute to Hardcore | Mixed media, various types of fabrics, 150 x 180 cm | 2019

©Vytas Nomadas, Lightstrokephoto.com (Justas Gulbinovičius, Valerija Semeniuk), autorė

[LT]

Virsmo dabartiniu žmogumi ir įvairių įdomybių etapas prasidėjo dar mokykloje (maždaug 9 klasėje), kai įstojus į Justino Vienožinskio dailės mokyklą atsirado kitoniškumo pojūtis. Supratimas, kad esi kažkuo „kitoks“, ne geresnis ar blogesnis – tiesiog „kitoks“, automatiškai privertė bendraamžių aplinkoje ieškoti bendraminčių – tokių pačių „kitokių“ arba dar „kitoniškesnių“. Fone skambant punk ska muzikai siautėjo neįtikėtini eksperimentai su išvaizda. Atsirado įvairūs klubai, tiksliau įvairios skylės, kaip pavyzdžiui, „Greenclub“ (klubo šūkis buvo Club. What are you talking about? (Klubas. Apie ką tu kalbi?)). Neatsiejami nuo gyvenimo tapo slampinėjimai po Vilnių, festivaliai, tranzavimas ir t. t. Šiuo, tarsi padūmavusiu senos nespalvotos foto juostelės vaizdiniu, įamžintas prisiminimas ir atiduota duoklė būtent tam kitoniškumui. Darbas dedikuojamas tiems gyvenimo kelyje sutiktiems stebuklingiems žmonėms, su kuriais pyktasi, kuriuos mylėta, su kuriais kartu kovota už savo vietą po saule. Tiems draugams, kurių jau nebėra ir tiems su kuriais prieš keliolika metų (apie 2006 m.), žvarbų rudens savaitgalį besislėpdami nuo lietaus, tiesiog trynėmės gerdami pigų alų ant „Lietuvos” kino teatro laiptų. Ir buvo žiauriai gerai…. P.S.: fone turėtų skambėti lietuvių pankroko grupės Zimbabwe muzika.

[EN]

The period following her enrolment in Justinas Vienožinskis Art School (around the time she was in grade 9) was marked by the beginnings of her transformation into her present-self and exciting explorations. It was also the time when she realized she was different. Once she knew she was “different” – neither better nor worse but simply “different” – she began looking for like-minded individuals among her peers who also felt more or less “different”. With punk ska playing in the background, they daringly experimented with their looks. They soon discovered an underground scene including such venues as Greenclub (their motto was “Club. What are you talking about?”). Hanging around in Vilnius, festivals, hitch-hiking and similar activities were inseparable parts of their life. The image resembling a smoky photograph captured on an old black-and-white photographic film keeps this memory alive and pays tribute to that sense of being different.
I dedicate this work to those amazing people whom I have met on my journey through life; those I hated and loved and those with whom we fought for our place under the sun. And to those who are no longer with us and with whom, sixteen years ago (around 2006), I spent a cold autumn weekend hiding from rain and hanging out on the stairs of Lietuva cinema drinking cheap beer. These were amazing times.