STAČIAKAMPIS 250 ANT 200

STAČIAKAMPIS 250 ANT 200 | Įvairūs audiniai, skaitmeninė spauda, video interviu, mišri technika, 250×500 | 2016

Po studijų pastebėjau, kad mano santykis su tekstile pakito – pasidarė gerokai paprastesnis. Tiesiog mano gyvenime jos pasidarė mažiau. Tą įtakojo pasikeitęs darbo pobūdis ir aplinka. Pastaruoju metu mane supantys žmonės ją suvokia visiškai kitaip arba priešingai negu aš. Atkreipiau dėmesį, kad dažnai darbinantis ar jau įsidarbinus įvyksta panašaus pobūdžio pokalbis: – Kokią specialybę esi/esate baigusi? Tekstilę, Dailės Akademijoje. O tai ką tu gali dirbti? Kas tai yra? Tai siuvi, ane? Po tokio pokalbio tampa aišku, kad mano pašnekovas nežino arba turi susiformavęs asmeninę, dažnai stereotipinę, nuomonę apie tekstilę. Pavyzdžiui, kad tekstilininkas visada yra siuvėjas arba kad visi tekstilininkai mezga. Dažnas įsitikinimas, kad tekstilė kruopštus ir monotoniškas amatas. Aš manau – visi atsakymai, bent jau iš dalies, yra teisingi. Juk tekstilė ir yra viskas- pradedant augalais, iš kurių gaminama tekstilė, vabzdžiais, tarkim šilkverpiais, ar gyvūnais ir baigiant architektūriniais objektais, instaliacijomis ir t.t. Neapsirikta ir dėl darbo pobūdžio – bet koks kūrinys reikalauja daug pastangų, pasišventimo, apmąstymų ir atidos. Kilo mintis ištirti santykį tarp tekstilės, manęs – tekstilininkės, ir aplinkinių žmonių. Tyrimo metu atlikau interviu su mano aplinkoje esančiais žmonėmis. Klausinėjau jų įvairių klausimų apie tekstilę: Kas yra tekstilė?; Ką veikia tekstilininkas?; Kokios asociacijos užplūsta išgirdus šį terminą? ir panašiai. Šiame darbe slypi visi atsakymai, o pats kūrinys yra mano atsakymas.